Septynios valandos jachtoje ant vandens. Vėjyje. Lietuje. Kiaurai permirkus. Tiesiog sėdint ir laukiant, kol sąlygos varžyboms bus palankios. Tačiau turėdama tikslą geriausia Lietuvos buriuotoja Viktorija Andrulytė labai nesiblaško: „Taip, kartais susimąstau, ką aš čia veikiu, bet tokios mintys greitai praeina.“
Tą tikslą ji, rodos, turėjo nuo dešimties, kai pirmą kartą įlipo į jachtą. Vaikiškai mažytę, bet nevaikiškai sudėtingą „Optimist“ klasės. Neturėdama daug patirties ir įgūdžių Viktorija turėjo tai, ko išugdyti neįmanoma – pajautimą ir nuovoką. Tad smulki neaukšta mergaičiukė, kurią su abiem vyresnėmis seserimis ir dar keliomis draugėmis į buriavimą atviliojo kaimynės giminaitis, iškart pradėjo plaukti taip, kad pralenkė ir vyresnes, ir labiau patyrusias. Iškart laimėjo atranką Lietuvoje ir išvyko į pirmąjį savo Europos čempionatą Lenkijoje.
Vyresnės seserys ir draugės iš jachtos netrukus išlipo ir į ją nebegrįžo. O Viktorija liko. Iš pradžių pramogai, nes treneriai viliojo ne tik sunkiomis treniruotėmis, bet ir žaidimais. Vėliau – jau paauglė – pradėjo siekti savo tikslų.
O šie – labai konkretūs: patekti į olimpines žaidynes, laimėti pasaulio čempionatą. Tai nėra tiesiog svajonės. Balandį 26-ąjį gimtadienį atšventusi V. Andrulytė žino, kad yra pajėgi su „Laser Radial“ klasės jachta ir būti greičiausia pasaulyje, ir iškovoti kelialapį į 2020 m. olimpinį Tokiją, ir netgi jame buriuoti įspūdingai. Tik reikia sulaukti palankaus vėjo.
Jei eiti, tai iki galo
Su garsiausia Lietuvos buriuotoja Gintare Volungevičiūte-Scheidt V. Andrulytė treniravosi mažai – kai Viktorija jau buvo visavertė varžovė, dešimčia metų vyresnė Gintarė išvyko gyventi ir treniruotis į Italiją. Tad net tuomet, kai 2008 m. Pekine Gintarė iškovojo olimpinį sidabrą, ne ji buvo V. Andrulytės įkvėpėja.
„Labiau žavėjausi Pekine auksą laimėjusia amerikiete Anna Tunnicliffe. Tiesiog vienoje stovykloje kelias dienas drauge treniravomės ir man padarė įspūdį jos darbas, nusiteikimas, motyvacija. Vien tam, kad išvyktų į Pekiną, Anna turėjo įveikti sunkią atranką Amerikoje. Žiūrėjau daug Annos vaizdo įrašų, ji labai motyvuojančiai kalbėdavo, jos nusiteikimas buvo maksimalus: jei eiti, tai iki galo, o ne tiesiog eiti“, – pasakojo V. Andrulytė.
Tačiau momentų, kai buriavimo atrodė per akis, kai imdavo stigti motyvacijos, pasitaikė ne kartą. Pirmąsyk, kai prieš Pekino žaidynes, matyt, dėl pinigų stygiaus, jauni buriuotojai nebuvo siunčiami į pasaulio ir Europos čempionatus.
Vėliau, kai pati iškovojusi mūsų šaliai kelialapį į 2016 m. Rio de Žaneiro žaidynes Viktorija pralaimėjo atranką Lietuvoje G. Scheidt ir į olimpiadą neišvyko. Laimėti tąsyk turėjo mažai galimybių, nes ir treniravosi palyginti mažai – rengėsi baigti kineziterapijos bakalauro studijas Lietuvos sporto universitete, tad per naktis sėdėjo prie knygų.
Bet juodžiausi penki mėnesiai buvo pernai, kai viskas atrodė įgrisę iki gyvo kaulo, kai gydėsi treniruoklių salėje gautą traumą, kai jautėsi pervargusi ir fiziškai, ir emociškai. „Tada maniau, kad su buriavimu baigta. Bet pailsėjau ir supratau, kad noriu toliau sportuoti“, – prisipažino Viktorija.
Jachtą pajuto iš karto
Jos talentas buriuoti – ne tiek įgytas, kiek įgimtas. Nors, žinoma, didelės reikšmės turėjo ir tai, kad daug laiko praleido ant vandens. Be to, Kauno sporto mokyklos „Bangpūtys“ treneriai siekė, kad net jauni buriuotojai vyktų į stipriausias varžybas. „Plaukėme gale, bet matėme, kokio lygio yra pajėgiausi pasaulio buriuotojai, ir stengėmės į juos lygiuotis“, – pasakojo V.Andrulytė.
„Man paprasta matyti situaciją, kas vyksta aplinkui, sudėlioti taktiką. Per daug nesigilindama tiesiog jaučiu, kaip viskas turi būti. Jei silpnas vėjas, esu viena greičiausių“, – tvirtino buriuotoja.
Štai čia ir yra esmė: lietuvė sunkiai pralenkiama esant silpnam vėjui, bet pučiant stipriam turi gerokai mažiau galimybių. Tiesiog jos kūnas toks, kad fiziologiškai, net būdama fiziškai stipri ir ištverminga, ji nepajėgi įveikti aukštesnių ir sunkesnių varžovių. Viktorijos ūgis 166 cm, svoris – 58–60 kg. Norėdama būti visavertė priešininkė, V. Andrulytė turėtų sverti bent 64 kg. Ji neslepia: vis stengiasi priaugti svorio, bet tai nėra lengva – organizmas nepasiduoda.
„O jei dar pasakau, kad auginsiu svorį, jis man automatiškai nukrinta“, – juokėsi V. Andrulytė.
Todėl dėl svorio trūkumo per stiprų vėją lietuvė neturi net teorinių galimybių būti tarp pirmaujančių buriuotojų, nors ir techniškai, ir taktiškai joms nenusileidžia.
„Tačiau ir per stiprų vėją aš neatplaukiu gale, kaip turėčiau. Dažniausiai būnu per vidurį arba arčiau priekio, jei bangos ne per didelės ir nereikia daug inercijos. Visokio vėjo pasitaiko ir aš visada turiu galimybių“, – tvirtino Viktorija.
Būtent todėl ji įsitikinusi, kad turi galimybių kada nors tapti pasaulio čempione. Šį tikslą pasiekti realu ne tik sulaukus palankaus silpno vėjo – užtenka ir sudėtingų sąlygų, kai itin daug lemia suvokimas, kas dedasi aplinkui, ir gebėjimas valdyti jachtą pasąmoningai. Tas sudėtingas sąlygas kuria besisukantis vėjas ar srovė, kai būtina numatyti ir vėjo kryptį, ir bangą, ir srovę, kai sprendimą reikia priimti akimirksniu, nes per sekundę viskas gali pasikeisti.
Šiemet rugpjūtį prasidės atranka į Tokijo olimpines žaidynes. Viktorija tiki, kad jose tikrai plauks, nes į Rio olimpiadą kelialapį Lietuvai jau iškovojo, tik jis vėliau teko G. Volungevičiūtei-Scheidt.
Jei namie, tai ant lagaminų
Buriavimas – V. Andrulytės profesija, kuriai ji atiduoda itin daug. Su tuo niekada nesusidūrusiam sunku suprasti, ką reiškia gyventi ant lagaminų. Viktorija suskaičiavo, kad šiemet užsienyje treniruodamasi ir varžydamasi praleis bent pusmetį. O gal ir ilgiau, nes dar nežino galutinio tvarkaraščio. Buvo, kad viešbučiuose gyveno ir devynis mėnesius per metus.
Lagamine – 14 kg sverianti buriavimo apranga, tad mieloms namus primenančioms smulkmenoms vietos nelieka. „Toks gyvenimas tikrai vargina. Ypač prastai jautiesi, kai esi išsekęs fiziškai ir emociškai – varžybos yra nuolatinė emocinė įtampa. Juk prieš kiekvieną startą – o jų per vienas varžybas yra mažiausiai dešimt – organizmas jaučia stresą. Pavargsti taip, kad nieko nebenori. Pernai po varžybų Maljorkoje buvau antra, bet net nelaukiau apdovanojimų ceremonijos – norėjau kuo greičiau skristi namo“, – pasakojo buriuotoja.
Geriausiai ji pailsi būdama viena, kai niekas netrukdo, kai gali ramiai klausytis muzikos ar skaityti knygą.
Dėl žudančio tvarkaraščio Viktorija sustabdė treniravimo sistemų magistro studijas Lietuvos sporto universitete, bet šiemet ar vėliausiai kitąmet ketina jas baigti, nes niekada nesustoja pusiaukelėje.
Dėl savo sportinių tikslų ji kol kas viena. „Žinoma, norėtųsi rasti savo žmogų, bet tai įvyks savaime. Dabar man labai patinka būti vienai, nes mano tikslas – pakliūti į olimpines žaidynes. Tas tikslas mane labai veža“, – neslėpė V. Andrulytė.
Nuotykiai
Pučiant stipriam vėjui šlapi ir sušalę buriuotojai po kelias valandas jachtoje ant vandens laukia varžybų. Nors vilki pripučiamas liemenes, būna ir išties pavojingų situacijų. Viena tokių Viktorijai nutiko Nidoje, kai ji apsivertė ir jachtos stiebas įstrigo marių dugne. Burės krito ant jos ir V. Andrulytė buvo rimtai supanikavusi, mat prie pavojingos situacijos prisidėjo ir mažų patalpų baimė. Tačiau buriuotojai pavyko sėkmingai išnerti.
Buriuojant Tenerifėje kilo uraganinis vėjas – liepta grįžti į krantą. Kita Lietuvos buriuotoja Milda Eidukevičiūtė apsivertė su jachta ir neįstengė jos atversti, tad paliko. Treneris Linas Eidukevičius jachtą pabandė atversti ir giku (įstrižu skersiniu burės apatiniam kraštui tvirtinti) gavo į galvą, kurioje atsivėrė 12 cm ilgio žaizda.
Kartą iškritusi iš apsivertusios jachtos (atversti neturėjo galimybių, nes iškrito švertas) Viktorija stipriai banguojant vandenyje mirko apie 20 minučių – niekas jos nematė. „Svarbiausia tokiose situacijose likti šaltakraujiškam“, – patarė V. Andrulytė.
Tekstas: Birutė Pakėnaitė
Šaltinis: www.sportlandmagazine.com
