„Pasirengimas buvo tikrai ilgas ir varginantis, dar nebuvome patyrusios tokių planų ir tempo treniruotėse“, – atvirai sakė jaunoji irkluotoja Ugnė Šakickaitė prieš pat startą pasaulio jaunių (U19) irklavimo čempionate.
Rugpjūčio 2-6 dienomis Paryžiuje vyksiančiose pirmenybėse varžysis keturios Lietuvos įgulos: merginų porinę dvivietę irkluos U. Šakickaitė ir Agnė Kubaitytė, vaikinų porinę dvivietę – Domantas Janickas ir Matas Černevičius, merginų pavienę dvivietę – Laura Gabšytė ir Augustė Šablinskaitė, merginų vienvietę – Gabija Stankevičiūtė.
„Treniruotėse skyrėme daug dėmesio yrio tobulinimui, taisėme klaideles, – pasakojo U. Šakickaitė. – Pagrindiniai akcentai – greitos kojos, pabaigos ir pradžios. Dvivietėje jaučiuosi labai saugiai. Mane žavi, kad du žmonės turi irkluoti sinchroniškai, privalo jausti vienas kitą. Vienoje valtyje su Agne jaučiuosi labai laiminga… Sakyčiau, tai buvo mūsų sena svajonė. Esame pažįstamos nuo darželio, būdamos penktokės pradėjome eiti į tą pačią klasę ir tapome geriausiomis draugėmis. Per tą laiką tapome neišskiriamos. Nenorėčiau su niekuo kitu sėdėti vienoje valtyje ir patirti šį procesą. Agnė – žmogus, kuris mane pažįsta kaip nuluptą“.
Sulaukusi klausimo apie lūkesčius, su kuriais išvyko į Paryžių, Sidnėjaus olimpinių žaidynių prizininkės Birutės Šakickienės dukra tik nusišypsojo: „Norisi pasirodyti kuo geriau, pilnai išsikrauti ir atiduoti visas jėgas“.
Paklausta, kaip sekasi darbuotis su trenere tapusia mama, U. Šakickaitė atvira.
„Kai mama trenerė, reiškia, kad prieš miegą ne pasaką gausi, o paskaitą apie techniką ir tobulėjimą, – nusijuokė jaunoji irkluotoja. – Žinoma, iš dalies, tai yra labai gerai, bet kartais irklavimo namuose būna jau per daug. Turėti tokią mamą yra didelė garbė. Labai dėl to džiaugiuosi, ji mane labai motyvuoja, bet kartais per treniruotes sunku išlaikyti ribą tarp mamos ir trenerės… Būna, papykstu ant jos per treniruotes kaip dukra, o ne kaip sportininkė. Jeigu apsipykstame namuose, kartais sunku to pykčio neatsinešti į treniruotę ir atvirkščiai“.
Antrus metus tarptautinėse varžybose Lietuvos rinktinei atstovaujantis M. Černevičius teigė, jog tai yra didelė garbė.
„Dirbti su pajėgiausiais rinktinės sportininkais ir treneriais, kurie siekia garsinti Lietuvą? Tai yra didžiausia motyvacija siekti naujų ir nuolat gerėjančių rezultatų, – sakė sportininkas. – Dvivietė yra mano mėgstamiausia valčių klasė, nes čia tereikia dviejų žmonių, kurie puikiai jaučiasi kartu. Man patinka irkluoti su Domantu. Esame panašūs visomis prasmėmis, todėl susiirkluoti mums nebuvo sunku. Puikiai vienas kitą žinome, suprantame, ko reikia, kad valtis slystų“.
Vienvietę irkluosianti G. Stankevičiūtė prisipažino, kad įprastai prieš startus labai jaudinasi.
„Kuo daugiau galvoju, tuo labiau jaudinuosi, – sakė irkluotoja. – Į Europos čempionatą keliavau kaip porinės dvivietės įgulos narė. Maniau, kad ir į pasaulio pirmenybes keliausiu su dviviete. Bet nutiko viskas taip, kad sėdau į vienvietę. Kol kas joje jaučiuosi visai neblogai. Vienvietėje yra savi iššūkiai. Čia reikia būti stipriai psichologiškai, pasitikėti savimi. Kartais man to pritrūksta, bet tikiu, kad ateis laikas, kuomet nieko nebebijosiu“.
G. Stankevičiūtė sugebėjo užbėgti klausimui apie lūkesčius už akių: „Medalio nesitikiu“.
„Šiose varžybose bus ir vyresnių irkluotojų. Nemanau, kad gebėsiu jas aplenkti. Tikiuosi, visi startai pavyks ir pasieksiu geriausią rezultatą po tokio stipraus pasirengimo. Noriu tikėti, kad kitais metais vyksiu į čempionatą ir rezultatas bus tik geresnis“, – sakė G. Stankevičiūtė.
www.lif.lt tekstas